Rodomi pranešimai su žymėmis Danų Mergina. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Danų Mergina. Rodyti visus pranešimus

2017 m. birželio 23 d., penktadienis

David Ebershoff - Danų Mergina [knyga]

Vis pasiimu kokią populiaresnę knygą su translyčiais asmenimis, ir vis jos baisios. Sakytum jie visi - nusivylę gyvenimu, depresuoti šizofrenikai, kurie turėjo labai aiškų pasirinkimą. Arba, šiuo atveju, fiziškai iš tiesų ir buvo moterys, mat turėjo kažkokių ten moters reprodukcinių organų atrofuotas užuomazgas, kurias tereikėjo iškasti operacijos metu. Kaip patogu, ar ne? Taip tad, griebiau David Ebershoff knygą "Danų mergina" (The Danish Girl; ISBN 9781474601573; 336p.; Goodreads) su mintim, kad na, gal, pagaliau, papasakos man apie žmones, kuriuos sutinku ir bendrauju bene kas dien. Kur tau. Kas tingėsit skaityt mano rant'us, žinokit, kad filmą pažiūrėti verta, bet knygos skaityti - tikrai ne.

Einaras - tapytojas, vedęs tapytoją. Ji tapo portretus, jis - peizažus. Kai ji neturi modelio - savo delikačia figūra, žmonos parinktomis suknelėmis, jai pozuoja jis. Kaip nekeista, bet būtent šie jos portretai - patys sėkmingiausi. Lilės portretai. Tuo tarpu Einaras, kuo toliau, tuo labiau, grimzta į šizofreniją. Ne, aš rimtai. Atsipeikėjęs, kaip Einaras, jis nepamena, kaip ten pateko, su kuo kalbėjo, neatpažįsta Lilės draugų. Apie Lilę jis visada kalba trečiu asmeniu, o Lilė mėgsta pamiršti, kad toks net egzistuoja, ir pripažįstą jį, Einarą, kaip savo pusbrolį, tik, kai to reikalauja situacija ir savisaugos instinktas. Tarkim, kalbėdama su pirmąja Einaro meile, vyriškiu, kurį gal būt pamilo ir pati Lilė, tačiau bijodama sudaužytos širdies, jam pasakoja apie Einarą, ne save.

Per visą knygos siužetą stebime lėtai stiprėjantį asmenybės susidvejinimą. Čia man dar įtarūs visi tie kraujavimai. Einaras tampa kraujo fontanu bene tolygiai, kas mėnesį. Kas perša dvi mintis: arba jo įsitikinimai veda iki tokio jo kūno protesto, bandymo išsireikšti; arba tai problema jo galvoje, t.y. fizinė problema, auglys, ar kažkas tokio, kas padalino jo asmenį į du. Neperšu idėjos, kad Lilė - nebuvo tikra moteris, kad Einaras nebuvo translytis. Tik sakau, jog visų pirma tai jis sirgo mentaliai, ir jam reikėjo rimtos pagalbos, mat neteko girdėti atvejų, kad dvigubą gyvenimą gyvenantys asmenys, kurie negali būti savimi dėl mūsų visuomenės išsilavinimo stokos, pamirštų tą kitą gyvenimo dalį vos užsimovę kelnes.

Pati istorija per daug nesiskiria nuo filmo, tik filme nebuvo tų baisių nesąmonių, kurios, nors ir galimos, čia buvo labai ne vietoje, su operacijomis. Prapjovė jie Einarą, ir ei, ar čia kažkokia gimdos užuomazga? Dievaži, jis juk tikrai - moteris! Vėl peršasi mintis, kad visi translyčiai asmenys turi kitos lyties reprodukcinę sistemą, kažkur giliai palaidotą jų pačių kūne. Žodžiu, pažiūrėkit filmą, jei smalsu, bet knygos tikrai nerekomenduoju, kaip ir daug kitų, ši pateikia gan prastą įvaizdį. Laukiu dienos, kai rankose turėsiu knygą su pozityviu, linksmu žmogumi, kuris, post factum, dar ir translytis. Be aliuzijų į šizofreniją, baisią klinikinę depresiją, nenorą gyventi, ir taip toliau. Knygai duodu 3/10, už pabandymą.

2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Įvairovė: Danų Mergina [Filmas]

Sėdėjau, galvojau. Apie kitų rasių žmones, kažkaip nesigavo parašyti, nors pripažinkime, turiu ir aprašiau daug knygų iš tolimųjų rytų, tad galėjau panaudoti ką nors iš tos pusės. Bet tada būtų tekę dar ilgiau laukti su Danų Mergina.

Translytiškumas. Ar taip vadiname tai lietuviškai? Dievaži, baigiu pamiršti gimtąją kalbą... Žodžiu, galvojau papasakosiu apie kitas knygas, kurias skaičiau apie translyčius žmones, ir papasakosiu, kodėl jos buvo žalingos: Palahniuko translytė moteris - nebuvo translytė, tai buvo bene pasirinkimas, skirtas įskaudinti nekenčiamiems žmonėms (vadinasi pateikia labai blogą ir klaidingą žinutę, jog tai - pasirinkimas). Moters Vorės Pabučiavimas - labai depresyvus, o aš tikrai nemanau, jog visi translyčiai yra tokie iki išprotėjimo dramatiški žmonės. Tada perskaičiau Danų Merginą, ir iš pykčio keliuose postuose šią knygą jau išdėjau. Iki draugė pasiūlė pažiūrėti filmą, mat tai, ką matė ji, buvo ne tai, ką skaičiau aš. Tad padarykim atvirkščiai. Papasakosiu jums neblogą, jei ne idealią istoriją, o kitą penktadienį aptarsim knygą, ir paaiškinsiu, kodėl toji buvo bloga.


Einaras - tapytojas, vedęs kitą tapytoją. Jis tapo peizažus, jo žmona - portretus. Ir vieną dieną jos modelis nepasirodo, tad ji paprašo Einaro užsimauti kojines, ir palaikyti suknelę, kad galėtų pabaigti tapyti, ar pradėti tapyti, nepamenu. Tą akimirką, nė pati to nežinodama, ji pajudina kažką, ką Einaras buvo palaidojęs. Ji pažadina Lilę. 

Translytiškumą, spėju, būdavo sunkiau suvokti net ir pačiam asmeniui, nei yra dabar, tad Einaro savisaugos instinktai priveda jį prie tokio dirbtinio susidvejinimo. Lilė yra Lilė, o jis yra jis. Jo supratimu, tai turėtų būti aišku visiems, jis juk - kuo paprasčiausias ir normaliausias vyriškis. Tad kai jo priprašo apsilankyti, pas gydytoją, Einaras, savaime suprantama, bijo likti nesuprastas.

Po keleto nesėkmingų susidūrimų su tikrai bjauriais žmonėmis, Einaro žmona pagaliau randą tikrą gydytoją, kuris mielai pataisys Einaro kūną, o ne protą. Filme irgi pateikiamas mažytis pasirinkimas: ar tikrai nenori pas dar vieną psichiatrą, šitas tikrai tavo protą vėl padarys vyro protu. Tačiau Einaras supranta, jog tai nėra proto liga, ir dėkingas žmonai, su jos palaiminimu, atgula ant operacinio stalo lyties keitimo operacijai. 

Filmas, žinoma, drama. Tad nors pirmos kelios operacijos - sėkmingos, gydytojas pervertino savo jėgas ir galimybes pažadėdamas Lilei galimybę turėti vaikų...

Žodžiu taip. Filmas tikrai gražus, ir manau, jei iš jo ir nebus naudos aiškinant žmonėms, kas yra translytiškumas, tai bent jau nepakenks. Smagu ir, kad jis taip išpopuliarėjo.

Tad filmą vertinu teigiamai. Knygos - ne. Mat vietoje translytiškumo ten bene kuo paprasčiausia šizofrenija. Aptarsime penktadienį.