Rodomi pranešimai su žymėmis Anthony Horowitz. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Anthony Horowitz. Rodyti visus pranešimus

2017 m. birželio 14 d., trečiadienis

Anthony Horowitz - Moriartis [2]

Labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau Anthony Horowitz knygą "Moriartis" (Sherlock Holmes 2; ISBN 00623717183; 285p.; Goodreads) pirmiausia pasiskolinti, o ne iš karto pirkti. Mat tokios neįdomios knygos nesitikėjau. Ji visa gali būti apibrėžta vienu sakiniu: pasinaudojama nevykėliu Šerloko Holmso fanu.

Žuvus Nusikaltimų Napoleonui, profesoriui Moriarčiui, nusikalstamumo pasaulyje atsilaisvina tiesiog karališka vieta. Į ją, žinoma, pateks tik geriausias iš geriausių. Ir kai, pagaliau, atrodo tą geriausią jau matome - Šerloko Holmso fanas, kur kas geresnės nuomonės apie save, nei iš tiesų yra, nusprendžia, jog gal reikėtų patyrinėti. Kodėl? Nežinau. Sprogimas, po kurio jis iš peties ėmėsi tyrimo įvyko jau vėliau, įspėjant nesikišti. Tad taip ir stebime, šį nevykusį detektyvą, su jo Vatsono versija, džiugiai naršant ir narpliojant visokius galvosūkius. Ir nė nenujaučiant, jog naudojamasi tiek juo, tiek ir jo kvailumu.

Žinote, kai filmuose būna koks garsus aktorius, bet jam suteikiama maža rolė, nors filmas tarkim, apie super herojų, arba serijinį žudiką? Ir, kaip tada imat įtarti, kad tokio didelio aktoriaus, gal nebūtų samdę, tokiai mažai rolei? Čia tas atvejis. Moriarčio knygoje nėra Moriarčio, hm...

Šią knygą jos pabaigoje pilnai apibrėžia jos pasakotojas, todėl net negaliu jums daugiau papasakoti, apie ką ji. Prastas detektyvas, ne kažkokia ten istorija, labai lėkšti herojai. Daugiausia, ką galiu pasiūlyti tai 4/10, ir šio autoriaus ateity vengsiu.

2017 m. birželio 11 d., sekmadienis

Anthony Horowitz - Šilko Rūmai [1]

Nesu iš didžiausių Šerloko fanų, bet vis tiek mėgstu. Vis visur matydavau Anthony Horowitz antrą šios serijos knygą, "Moriartis", tad beliko tik pradėti nuo pradžių, nuo knygos "Šilko Rūmai" (The House of Silk; ISBN 0316196991; 294p.; Goodreads). Deja, labai kažkokio rimto įspūdžio ji man nepaliko.

Istorija pasakojama Džono Vatsono, jo paties prašymu - spausdinama tik po jo mirties. Kodėl? Mat istorija bjauri, ir jis nenori jos viešinti, ar iš vis apie ją galvoti. O juk viskas prasidėjo taip paprastai, taip nekaltai. Į jo ir Šerloko Holmso namus atėjo vyriškis. Eilinė byla: iš Amerikos jį namo parsekė gaujos lyderis, ir dabar ketina jį nužudyti, mat per jį mirė jo dvynys brolis. Ar bent jau viskas taip atrodė iki Šerlokas apklausė jo šeimą.

Jų motina mirė uždususi savo kambaryje. Jo sesuo kas dien vis labiau silpsta, lyg būtų nuodijama, nors visas jos maistas - ragaujamas. Jis pats, nors vis susiduria su savo galimu žudiku - tebėra gyvas, ir kai apiplėšiami jo namai - dingsta vos vienas kitas daiktas. Šerloką kur kas labiau neramina kitas į bylą įsivėlęs faktorius: galimai pamatęs žudiko veidą dingo vienas iš vaikų, kuriuos jis samdė padėti. Vėliau vaikas rastas su balto šilko kaspinu, aprištu apie riešą, nukankintas ir nužudytas. Koks brutalumas galėjo iki to privesti?

Knyga įdomi, bet gal kiek per paprasta. Autorius tai bandė atsverti šoko efektu, pateikdamas šlykščias priežastis, ir baisias pasekmes. Bet, bet koks skaitytojas su manimi sutiks - šoko efektas tikrai negelbėja vidutiniškų knygų. Knyga prastoka ir kaip detektyvas, atsiperka tik tuo, jog lengvai skaitosi, ir šiaip jau yra maloni pasisėdėti. Geras pasakojimo stilius. Duodu 6/10, ir bandau Moriartį.