Knygos | Dracula

Craig Alanson - SpecOps | Expeditionary Force 2

Kažko labai jau man sunku aprašinėti mokslinė fantastiką. Atrodytų, ne taip gi čia labai ir kitaip, bet va, beveik mėnesis, kaip sėdžiu ant perskaitytos knygos ir rankos nekyla aprašyti antrosios Craig Alanson knygos "SpecOps" (Expeditionary Force 2; ASIN B01GJ6XSW0; 480p.; Goodreads), kad ir kokia gera ji buvo. O ji gera, dievaži, jau seniai tiek nesijuokiau.

Džo Bišopas patraukia į tarpžvaigždinę kelionę su nuostabiu, tiesiog genialiu, senovinės rasės sukurtu dirbtiniu intelektu, kad išieškotų kosmosą ir jei pavyktų, rastų kokių nors tos rasės palikimų. Skippis, tas DI, sutiko padėti žmonėms po to, kai juos užpuolė, išgelbėjo, paėmė į armiją ir tada padarė vergais viena iš rimtesnių kovinių ateivių rasių. Bišopas, už šią pagalbą, pažadėjo padėti Skipiui rasti kokį nors susisiekimą su kitais tokiais, kaip jie, mat Skipis, žinoma, nori atsakymų - kodėl jis buvo ten, kur buvo, ir kur visi kiti? Tad jie išgelbėjo žmones, pasaulį ir... Po to kai žmonės kiek pasipyko, kam turėtų priklausyti ateivių laivas, kuriuo jie grįžo namo, bei pats DI, spruko velniop atgal į žvaigždes.

Istorija jau kiek lėtesnė nei pirmoji, bet lygiai tokia pati juokinga. Džo Skipiui vis labiau patinka, jam smagu turėti bent kažkokį draugą, ir dar tokį netikusį, kurį ir per dantį galima draugiškai patraukti. Džo, tuo tarpu, jau daug pasimokęs mokosi ir dar daugiau. Tarkim, greit po išvykimo Džo suprato, jog Skipis save laiko asmeniu ir jam nelabai patinka, jog nepateko į laivo keleivių sąrašą, kaip visi kiti, gyvi asmenys. Džo suprato ir, kad Skipis save "Didžiuoju" vadina ne be reikalo, mat po didelės nesėkmės šis DI sugebėjo atstatyti laivą iš ne daugiau nei žvaigždžių dulkių.

Norėčiau, kad jie ilgiau būtų pasikuitę toje naujai rastoje planetoje. Norėčiau, kad būtų buvę kiek daugiau veiksmo, nes jau šiek tiek trūko. Bet be šių mažų trūkumų, knyga buvo labai gera, tad tikrai galiu sąžiningai duoti 5-5.

O, ir, taip, keičiam balų sistemą. Manau 5 taškų pilnai užtenka įvertinimams, ar ne?

K.J. Charles - An Unseen Attraction | Sins of the Cities [1]

Kartais pagalvoju, kaip gerai būtų, jei K.J. Charles perrašytų Šerloką Holmsą. Tas noras suintensyvėjo perskaičius jos knygą "An Unseen Attraction" (Sins of the Cities 1; ASIN B01G0GD0E0; 247p.; Goodreads), kur detektyvo linija buvo tikrai nuostabi ir greit mane prikaustė taip, kad po to užmigt sunku būdavo.

Tiek Clem, tiek Rowley preferina tylą ir ramybę. Toks bendras bruožas turbūt ir lėmė dažnus vakarus kartu, prie židinio, su arbata ir namo katinu vardu Katinas. Rowley - nelabai kalbus, o Clem - turi ką slėpti. Ir jei to negana draugystei suformuoti, tai visada galima pridėti jų bendrą neapsikentimą garsiakalbiu, nuolat girtuokliaujančiu kaimynu. Rowley niekaip nesupranta, kodėl Clem jo tiesiog neišspiria, ar kodėl jis toks pasišventes savo broliui. Tam pačiam, kuris davė Clem šį namą su pažadu, jog leis tam girtuokliui čia gyventi kiek tik jis norės, be nuomos. Kad ir kokią priežastį tam turėjo grafas Edmundas, tai turbūt jį ir pastūmėjo atvykti aplankyti brolio su keisčiausiais klausimais, greit po to kai tas girtuoklis buvo rastas nukankintas ir negyvas ant Clem namo slenksčio.

Londonu ritasi bjaurus rūkas, dengiantis gatves dvokiančia, nepermatoma skraiste, kurios pasekoje net dieną išeiti - pavojinga, jau vien dėl to, jog gali neberasti kelio namo. Ką jau kalbėti apie tamsias naktis. Vieną tokią kažkas įsilaužia į Rowley dirbtuves ir neradęs ten ko ieškojo, jas padega ir vos neužmuša paties Rowley. Kad ir dėl ko numirė tas girtuoklis, kad ir ko čia atsivilko grafas Edmundas, Rowley jau tikrai gana!

Mėgstu tokius paprastus, bet pakankamai suktus detektyvus, kur nesi įsitikinęs kas bus toliau ir kas dėl viso to kaltas. Rowley - labai įdomus vyriškis, apie kurį man čia šiek tiek pritrūko informacijos, bet ką padarysi. Clem, tuo tarpu, buvo kažkas visiškai naujo! Duodu 10/10, ir imu sekančią.

Skaitantiems angliškai, kviečiu į labai jaukų mano naują mylimiausią blogą: Pen & Pin

Dear Reader,

long time no read. How has Your year begun? What is the weather like in Your corner of the world?

Over here the mornings mope about the absence of snow, cover themselves in thick blankets of fog, and refuse to get up.

Londoners took a perverse pride in the "particulars" of yellow, blinding fog; Clem had been raised in the countryside, where you could breathe.

Our local variety is no match for an old London pea-souper, but still manages to creep into coats of any thickness and chill you to the bone.

Why not stave off the chill and dreariness with a delightful biscuit (or a plate-full of them)?

John Patrick Kennedy - Princess Dracula [1]

Pradėjau skaityti John Patrick Kennedy knygą "Princess Dracula" (Princess Dracula 1; ASIN B01MSQGCR3; 203p.; Goodreads) dar pernai, ir tik vakar naktį šiaip ne taip ją pabaigiau. Labai istorijos stokojanti knyga, su rašytoju, kuris pamiršo, jog parašyti moterį nereiškia bandyti įsijausti į ateivio odą, su dažnu krutų aprašymu.

Ruxandra Dracula yra Valachijos princo Vlado Smeigiko dukra. Ji užaugo vienuolyne, kur ją mokė ir saugojo nuo išorinio pasaulio. Vieną naktį jos tėvas atvyko jos pasiimti ir Ruxandrai beliko melstis, jog jis ištekins ją už gražaus ir gero vyriškio, gal būt vieno iš savo riterių. Bet Drakula ją vedėsi ne namo, o į urvą, kur jau laukė ruošiamas demono iškvietimo ritualas. Desperatiškoje kovoje su Osmanų Imperija Drakula pasiryžo surizikuoti. Jo supratimu, kažkas su tiek valios ir užsispyrimo, kiek turi jis, tikrai sugebės suvaldyti demoną, o demonas bus pririštas prie jo, mat jis jam siūlo savo paties kraują: savo dukrą. Deja, demonas turėjo savų planų...

Ruxandra trokšta kraujo. Kartais jos pačios kūnas ima su ja kovoti, o prieš tokią galią jai nėra nė ko stengtis atsilaikyti. Tamsa joje nori išgyventi, net jei ji trokšta numirti. Bet su Drakulos užsispyrimu, ji pasiryžusi savo apgailėtinos egzistencijos metu - nieko nenuskriausti, paskirti savo gyvenimą dievui, ir galiausia rasti būdą, kaip palikti šį pasaulį. Iki miškuose ją randa dailus ir jaunas medkirtys. Jo rūpestingumas ir gerumas gan lengvai pramuša merginos ledus ir suteikia vilties, jog yra čia dėl ko gyventi.

Per daug darbo knygoje buvo įdėta į poreikį paaiškinti, kodėl herojė turi, tiesiog privalo šią akimirką būti nuoga, o nuogai būti jai reikėjo labai dažnai. Ir gerokai per mažai darbo įdėta į pačią istoriją. Labai didelėje knygos dalyje tiesiog nieko nevyksta. Tad metus pradedu su knyga, kuriai tegaliu duoti 4/10. Tai žinoma dar nereiškia, kad neskaitysiu toliau.

2017 Knygose

Paprastai jokių apibendrinimų nedarau. O gal nedarydavau, nes ne kažką ten ir perskaitydavau, jei rimtai. Bet šiemet įveikiau savo knygų iššūkį ir sumečiau, kad jei jau taip save visur stūmiau visus metus, tai nėra ko sustoti ir pačią paskutinė dieną. Tad dėka goodreads ir nuosprendžio, kad gana laukti tos "One Day" ir daryti tai "Day One" instead, štai ką nuveikiau šiemet tarp knygų:

• Oficialiai perskaičiau 101 knygą. Neoficialiai - 103, bet vieną dar tingiu aprašyti, kitos aprašymas lauks (kiek tik reikės) bendro aprašymo su imbieriniais sausainiais iš mano naujo mylimo blogo: [Pen&Pin]
• Ilgiausia knyga buvo Anne Rice "Blood and Gold" su 752psl; Trumpiausia knyga buvo K.J. Charles "The Smuggler and the Warlord" - su menkučiais, bet nuostabiais 3psl. 
• Šiemet pirmą kartą pilnai perskaičiau George Orwell "1984"

Metų Geriausios:

1. Felicia Day "You're Never Weird on the Internet (almost)"
2. V.E. Schwab "A Gathering of Shadows"
3. Jeaniene Frost "Bound by Flames"
4. Laini Taylor "Strange the Dreamer"
5. A.R. Torre "If You Dare"
6. Neven Iliev "Morningwood: Everybody Loves Large Chests"
7. Adrian Tchaikovsky "Guns of the Dawn"
8. Andy Weir "Artemis"
9. N.K. Jemisin "The Fifth Season"
10. Angie Thomas "The Hate U Give"

Metų Blogiausios:

1. Hugh Howey "Šachta" (Wool)
2. Kristin Cashore "Graceling" 
3. Stephanie Garber "Karavalas" (Caraval)
4. Dmitry Glukhovsky "Metro 2035"
5. David Ebershoff "Danų Mergina" (The Danish Girl)
6. Jessica Day George "Silver in Blood"
7. Stephen King "The Gunslinger"
8. Anthony Horowitz "Moriarty"
9. Seth Grahame-Smith "Pride and Prejudice and Zombies" 
10. Stephen Seitz "Sherlock Holmes and the Plague of Dracula"

• Iš visų šiemet skaitytų knygų tik 3 buvo popierinės. Dar 3 pradėjau ir jos tebeguli, pradėtos. Visos kitos - vienokio ar kitokio e-formato.
• Perskaičiau 5 biografijas / biografines / memuarų knygas
• Baigiau 12 serijų, tame tarpe ir visas Anne Rice Vampyrų Kronikos knygas.

Tikiuosi ir jūsų metai buvo neblogi, o ateinantys bus dar geresni! Laimingų geltonojo žemės šuns metų!

Craig Alanson - Columbus Day | Expeditionary Force [1]

Jau tikrai trūko man ir humoro ir mokslinės fantastikos. Laimė, viena iš draugių neseniai atrado audio knygas, tad turėjo ką parekomenduoti. To pasekoje ir perskaičiau Craig Alanson knygą "Columbus Day" (Expeditionary Force 1; ASIN B01AIGC31E; 494p.; Goodreads). Juokiausi balsu. Tai tikrai gerai veiksmo ir humoro pripumpuota knyga.

Taip jau sutapo, kad būtent per Kolumbo Dieną Amerikoje pasirodė ateiviai. Dvi rasės. Pirmoji įsiveržė su sprogimais ir naikinimu, apgadino elektros tiekimą, susisiekimą ir panašiai. Antroji, iš pažiūros, nuvijo priešą ir ėmė bendradarbiauti su žemiečiais, bei imti jų savanorius rekrutus tolesnei kovai kitose galaktikose. Taip mūsų herojus ir atsidūrė toje į rojų panašioje planetoje, kurios gyventojus turėjo prižiūrėti evakuacijos metu. Keista, jie visai nepanašėjo į blogus, piktus ateivius, kuriuos jis žinojo sunaikinus tam tikrus objektus Žemėje. O ir naujieji jų šeimininkai neatrodė labai draugiški. Žinoma, davė žemiečiams galimybę pakeliauti kosmose, bei komunikacijos įrangą, apie kokią nė svajoti jiems nebuvo verta. Kodėl gi jie taip nori dirbti su žemiečiais, jei laiko juos žemesne klase? Ir kodėl šie priešai visai neatrodo priešiškai nusiteikę?

Vieno išpuolio metu, dabar jau kovodamas tik už žmonių išlikimą, mūsų herojus atsitiktinai randa atsakymus į visus savo klausimus alaus skardinės pavidalo DI. Labai, labai seną DI, kurį sukūrė seniai išnykusi rasė, kuri, atrodo, pasiekė visos gyvybės ieškomą tikslą. Labai seną DI, kuris dar ir tikras subinė.

Tikrai labai smagi knyga, laukiu nesulaukiu, kada galėsiu imti ir sekančią. Rekomenduoju visiems, kas bent neblogai suprantat angliškai, mat mokslinė fantastika - jau gali būti šis tas, bet tie juokai tikrai visko verti. 10/10, negalėčiau duoti nei tašku mažiau.

Gruodis ir kodėl jo metu - taip tylu?

Nes mano gimtadienis, nes mamos gimtadienis, nes Kūčios, Kalėdos ir Nauji. Šiemet, kaip niekad, viskas labai sukrito į labai riebų katilą, tai vietoj tų dviejų stovinčių ir laukiančių aprašymų - sėdžiu su šviežiai gautomis komforto knygomis.

Ką jūs veikiat? Kaip sekas? Kaip šventės?

Adrian Tchaikovsky - Guns of the Dawn | Aušros Ginklai

Neatsimenu, kaip ši knyga papuolė į mano rankas. Bet labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau, jog būtent ją man reikia paskaityti. Mat Adrian Tchaikovsky knyga "Guns of the Dawn" (ISBN 1447272676; 658p.; Goodreads) buvo neįtikėtina. Tai istorija pasakojama fantastikos ir steampanko pasaulyje, apie karą ir jo priežastis, bei, kaip lengva kartais viską išspręsti.

Denlandas ir Lascanne kažkada buvo sąjungininkų šalys. Dabar gi jos abi taip susikibę į atlapus, jog maža kas beatsimena laikus, kai denlandietis tebuvo kaimynas. Lascanne karalius pila visas pajėgas į kovos zoną, visus savo raganius (warlock, šiuo atveju), sukurtus kilmingo kraujo ugnimi, visus savo karius. O galiausiai, ir visus šiaip pajėgius, sveikus vyrus, bei, pritrūkus jų, į karą pakviečiama ir kas trečia moteris. Galu gale, juk jie jau beveik laimėjo, tad tai bene tik proga gauti kokį medalį ir grįžti namo! Bet Denlando karalius buvo nužudytas dar prieš karą. Jie neturi burtininkų, mat nėra kam jų sukurti. Tad kodėl reikia tokių, atrodo, neįtikėtinų žmogiškųjų pastangų?

Kai miestuose ir kaimuose beliko vien moterys, senukai, invalidai, bei kūdikiai, ir kai galiausia net tas pačias moteris pašaukė į karą, dauguma šeimų išsiuntė savo tarnaites, aukles. Tokios aukštuomenės šeimos, kaip Marshwic'ai irgi galėjo pasinaudoti tokia išeitimi, bet Emilė Marshwic visada buvo kiek per geros ir narsios širdies. Ji, kaip ir daug kitų, deja nedaug kilmingų moterų, prisistatė į tarnybą, gavo nusikirpti plaukus ir išmokti naudotis ginklais. Ji netgi pasiprašė į patį baisiausią būrį Vienuoliktoje, kažkokiame brūzgyne, pelkėje džiunglėse, amžinai gobiamoje rūko, pilnoje milžiniškų vabzdžių, bei laukinių vietinių, kurie nė neketina kam nors padėti laimėti šį nelemtą karą jų namuose. Čia tarnauti atvyko ir paskutinis karaliaus sukurtas raganius. Čia žuvo jos brolis, ir čia buvo suluošintas jos svainis. Ir čia, Emilė rado savo tikrąjį pašaukimą, draugus, bei supratimą apie karą ir kas, galų gale, jį sukelia. Mat ir kilmingieji meluoja, ir patys ištikimiausi gali būti tam akli, o kartais ir priešas, turėdamas absoliutų pranašumą, gali pasiūlyti taiką.

Negaliu apsakyti kokia tai gera knyga. Bėda ta, kad kai knygos storos - aš nežinau, kaip jas aprašyti, mat atrodo ir tą reikėtų paminėti, ir aną. Čia, tarkime, magijos nebuvo pernelyg daug. Nemaža istorijos dalis buvo beveik kasdienis veiksmas, tarkime Išgyvenusiųjų Klubo evoliucija priimant Emilę į savo vyriškas gretas, bei pačios Emilės augimas, užpildant kareivio batus. Iki paskutinių penkių, ar gal net trijų puslapių nė nenumaniau, kas nutiks, kaip įmanoma viską išspręsti, ir ką, po galais, Emilei dabar daryti. Nebuvo nė vienos nuobodžios akimirkos, kiekvienas šalutinis herojus, nors ir tikrai šalutinis, buvo unikalus ir savaip žavus. Ir ta dviejų raganių dvikova ten buvo labai vietoje, labai laiku, bei idėja, jog raganių sukurti gali tik karališko kraujo ugnis, ugnis egzistuojanti tik karališkoje linijoje, be kurios ir magija - nebegzistuoja - buvo unikali ir labai ten tiko. 10/10, ši knyga tikrai verta tapti 100-ąja kurią perskaičiau šiemet.