Rodomi pranešimai su žymėmis Laumės. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Laumės. Rodyti visus pranešimus

2018 m. vasario 16 d., penktadienis

Holly Black - The Cruel Prince | The Folk of the Air 1

Holly Black knyga "The Cruel Prince" ("Žiaurusis Princas"; The Folk of the Air 1; ISBN 0316310271; 384p.; Goodreads) man buvo impulsyvus pasiskaitymas. Tiesiog knyga kurią visur mačiau ir visur girdėjau apie ją kalbant. Paskutinį syk, kai pasidaviau tokiam impulsui, gavau labai nusivilti. Bet šį kartą buvo kiek geriau.

Džudė ir jos dvi seserys, kai ji dar buvo visai maža, buvo paimtos iš mūsų pasaulio į fėjų / laumių pasaulį, mat viena iš jų buvo tikra fėjų karvedžio dukra. Jų pasiimti jis atėjo nenusiteikęs kompromisams, tad, kai jų motina nenorėjo mergaičių atiduoti, paprasčiausiai nužudė visus tuo metu ten buvusius asmenis ir pasiėmė ne tik savo dukrą, bet ir kitas dvi: jo žmona, vadinasi ir dukros jo. Mergaitės, tuo metu, prisiekė jo amžinai nekęsti, bet su laiku, su Madoko dėmesiu ir savitu gerumu, pažado išlaikyti deja nepavyko. Džudė, jau suaugusi mergina, nenori nieko kito, kaip tik pritapti ir turėti savo vietą tarp fėjų. Tų pačių kurie laiko ją melage, mat fėjos negali meluoti, taip, kaip meluoja žmonės, kurie laiko ją purvina, mat patys, išeina, neprakaituoja ar kažkas tokio, ir jau praktiškai mirusia, pūvančia savo pačios kiaute, mat gimė - mirtingąja. Kiekviena Džudės diena pilna paniekos, patyčių ir, kartais, net baimės dėl savo gyvybės. Jie gali ją užhipnotizuoti ir priversti daryti tai, ko nenori, kad ir iššokti iš aukšto bokšto. Jie gali ją priversti valgyti fėjų vaisius, nuo kurių ji pames protą ir dėl dar vieno kąsnelio - pati mielai pildys jų norus, kad tik jie būtų laimingi. Ir dar daug kitų dalykų, dėl kurių toks jos noras atrodo mažų mažiausiai - baisus.

Kai atėjo laikas imti ar bėgti, Džudė griebė tokią galią, kokią tik pasiekė: ji tapo šnipe būsimam karaliui, vienam iš princų, atrodytų, vienam iš geresnių. Mat karališkoje šeimoje intrigų netrūksta net paprastą dieną, o ką jau kalbėti apie tokią šeimą, kurioje atsarginių kandidatų į karūną - apstu, ir kiekvienas iš jų - žiauresnis nei sekantis. Bet tai vienintelis Džudei matomas kelias į bent kažkokį pripažinimą ir ji neketina jo lengvai paleisti, net ir tada, kai visos kortos, panašu, krinta ir maišosi.

Patiko man, kad Džudė labiausia norėjo būti ritere, tam, kad įtvirtintų savo poziciją Fėjų pasaulyje, o ne, tarkime, ieškojo galimos sąjungos, galimo jaunikio, kuris tai padarytų už ją. Patiko ir pats fėjų mitas, labai gerai pritaikytas knygai. Geras ir rašymo stilius. Kas labiausia užkliuvo, tai romano gija. Nes tas "aš su tavim elgiuos, kaip su šiukšle, nes paslapčia myliu" ir "vos tavęs nenužudžiau, nes va mano draugas, tai tikrai būtų nužudęs" yra bjaurus skaityti ir man visada labai gaila, kai neapykanta ir baimė yra taip greit pamirštami. Bet knygai duodu 3/5, ir paskaitysiu antrą, kai ją rasiu, nes kaip ir sakiau, rašymo stilius geras, pasakojimas - irgi.

2017 m. gegužės 15 d., pirmadienis

Sarah J. Maas - A Court of Wings and Ruin [3]

Ankščiau sakydavau, kad nemėgstu serijų. Dabar gi serijos man labai patinka. Nes kam gi gali nepatikti tas keistas jausmas baigus seriją, kai nežinai, ką daryti toliau. Visi gyvena sau, lyg jūs nebūtumėt išgyvenę kažkokio ten burtininkų, ar šiuo atveju, laumių karo. Taip, jau turbūt supratot, baigiau Sarah J. Maas paskutinę Užkerėto Dvaro knygą "A Court of Wings and Ruin" (ISBN 1408857901; 699p.; Goodreads). Nors ir ne tokios geros, kaip tarkim Shades of Magic, bet tikrai iš geresnių.

Siena tarp žmonių ir laumių (fae / immortals) pasaulio niekada nebuvo laikyta amžinu sprendimu. Tie, kas nutarė ją sukurti, manė jog su laiku, aprimus nesantaikai tarp dviejų rasių, bus galima rasti bendrą kalbą, ir gyventi kartu, be jokių sienų. Tačiau žmonių gyvenimai trumpi, o mitai apie laumes karta iš kartos tik baisėjo. Tuo tarpu ir patys nemirtingieji, gyvendami kur kas ilgiau, ne visi mano, jog yra ko sugyventi su savo buvusių vergų palikuoniais. Karas nebeišvengiamas. Belieka tik jam pasiruošti.

Katilo galia kažkada sukūrė visą jų pasaulį, tad, kaip atsilaikyti prieš ginklą, iš kurio gimei? Feirė ir Rhysand bando sukelti ant kojų galimus sąjungininkus, ir rasti būtybių, kurios bent kažkiek atsvertų negailestingai perlenktas svarstykles. Feirė, kaip žmonių moteris virtusi laume pasiryžusi bet kam, kad apsaugotų žmoniją. Net jei tai reikš Mirties Dievų išleidimą iš jų kalėjimų. Net jei tai reikš dar daugiau sandorių su laumėmis ir būtybėmis net baisesnėmis už jas.

Pradėkim nuo to, kad išsiaiškinau mūsų vertimo niuansus. Fayra, kas net garsinėje knygoje buvo "Feira" pas mus - Feirė. Fae, kas gal ir nėra fėja, tapo laume ir tai visai įdomu, bet... Tikrai norėčiau, kad mums išverstų ir kitas, manau tada tikrai jas visas nusipirkčiau (po vieną pirkti rizikinga, mūsų tokios leidyklos, kad gali mesti bet kada, ir skaitytojas liks kaltas, o turėti nebaigtą seriją, na ne, nenoriu), bet let's face it, mum taip verčia knygas, kad skaitytojas lieka kaltas, jog negaunam antros ar kitos. Juoba, kad dabar, kas skaitėte pirmą, turbūt galvojat, tai kur Tamlinas dingo, ir kodėl aš vis miniu Rhysand? O gi todėl, kad Tamlinas yra totalus šūdžius... Bet grįžkime prie knygos. Vidinių monologų apie "kaip ir kodėl jaučiuosi" beveik neliko. Veiksmas atrodo lėtas, o tada ant galvos kam nors numetama plyta, arba na, armija. Daug visokių posūkių ir vingių, kai kurie net man buvo tikrai labai netikėti. Duodu 10/10, nes dabar tai jau tikrai užsidirbo.