2016 m. gegužės 5 d., ketvirtadienis

Ruta Sepetys - Salt to the Sea

Gražu, kai žmonės net toli gimę, gyvenantys kitame pasaulio gale, vis tiek žiūri atgal, ten kur jų šaknys. Ar tai būtų visas pasaulis, ar gamta, kaip motina, ar tik mažytė šalis, kur visi žino, ką reiškia tavo vardas. "Salt to the Sea" (Jūros Druska; Druska Jūrai; ISBN 0399160302; 391p.; Goodreads) yra antra Rutos Sepecio knyga, kurią perskaičiau. Tai tikrai nuostabi autorė.

Karo bėgliai nerūpi nei vienai kovojančiai pusei. Tiek Rusai, tiek Vokiečiai mielai perlips per lavoną, jei tas užtikrins pergalę, ar bent jau neleis pralaimėti. Bet visa kas yra gyvenimas, jei nėra mirtis. Joana, kaip ir visi aplink ją, su paslapčių bagažu, juda pirmyn, Vokiečių laivų link, tylomis prisimindama savo pusseserę Liną, išvežtą į Sibirą. Šalia jos keliauja milžinė Eva Sorry, taip vadinama dėl nefiltruojamų, tiesmukų, ir dažnai brutalių dalykų, kuriuos pasako prieš arba po pridėdama žodelį "sorry" (atsiprašau). Akla mergina Ingrid, jaučianti aplinką, bet jos nematanti. Senukas batsiuvys, pramintas Batų Poetu, mat tie tapo jo viso gyvenimo filosofija. Ir berniukas, kuris vieną dieną tiesiog išlindo iš miško ir prisišliejo prie grupės, nes močiutė "šiandien nepabudo".

Jų link artėja kita, naujai susibūrusi grupelė iš dviejų. Floriano, sustojusio bunkeryje tik atsikvėpti, ir leisti pailsėti nuolaužų sumaitotam kūnui, ir Emilijos, Lenkaitės su skaudžiausia paslaptimi, slepiama po paltu. Bunkeryje Florianas rado ją be sąmonės, iš baimės nualpusią, su rožine kepuraite ir drabužius besisagstančiu Rusų kareiviu, kuris manė radęs progą pasilinksminti ir pasišildyti, o vietoje to, gavo kulką į nugarą. Atsipeikėjusi Emilija nusprendžia sekti paskui šį riterį, paskutinį gerą vyrą žemėje.

Laivas gabenti pasiruošęs per pusantro tūkstančio, tačiau į jį tilpti turi bent dešimtis tūkstančių ir tai toli gražu ne visi pabėgėliai. Rusų armija spaudžia iš visų pusių, oro reidas - nepraeinanti grėsmė, o jūroje dar teks saugotis ir povandeninių laivų, torpedų. Grupė, ar tai, kas iš jos liks pakeliui, mat kai kurių iš jų paslaptys - mirtinos, o kitos - vejasi nenuilsdamos, turi ne tik ten tilpti, bet ir siaubo, baimės bei žiaurumo chaose rasti vilties ir tikėjimo žmonija. Kuo galima pasitikėti, kai gatvėse perkami vaikai, kaip "bilietai" į laivą, o lavonai apieškomi dokumentų, mat ieškančiųjų tautybė Vokietijoje gali būti nereikalinga. Knyga tikrai nuostabi, ir tikrai tikiuosi, jog ją greit išvers į Lietuvių kalbą, kad paskaityti galėtų visi. Kol kas duodu 10/10, mat mažiau niekaip negalėčiau.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.